---

Žurnalo “Reitingai” duomenimis “Saulės” privati gimnazija, kurioje mokausi jau nuo 4-os klasės, visada tarp kitų mokyklų užima gana aukštas pozicijas.Matyt buvo ir anksčiau, tačiau šį kartą tikrai – su Ugne reitingus kėliau ir aš. 😉

Straipsnis bendrai šia tema:

OLIMPIADININKAI AUGINA VISOS KLASĖS LYGĮ IR MOTYVACIJĄ

Kodėl klasei vertinga turėti po vieną ar po kelis miesto, šalies ar tarptautinėse olimpiadose dalyvavusius mokinius?

Jonė Kučinskaitė

Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje CERN Kompaktiškojo miuonų solenoido eksperimento Duomenų surinkimo grupėje ketvirtus metus dirbantis lietuvis mokslininkas dr. Dainius Šimelevičius sako tiksliai negalintis pasakyti, kiek šiandieninių jo kolegų mokslininkų yra įvairių disciplinų olimpiadininkai, praeityje laimėję prizines vietas tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse olimpiadose, mat to niekas neskaičiavo. Bet kai šis jaunas vyras dar gyveno ir dirbo ne Šveicarijoje, o Lietuvoje, Vilniuje įsikūrusioje vienos tarptautinės kompanijos atstovybėje, kurioje didžiuma darbuotojų buvo chemikai ir informatikai, absoliuti dauguma jo kolegų buvo įvairių disciplinų mokslo olimpiadų dalyviai, prizininkai ir nugalėtojai.

„Be to, – prisiminė mokslininkas, – kai 2000-aisiais stojau į Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetą, bene dvidešimt pirmųjų būsimų informatikos specialybės pirmakursių irgi sudarė abiturientai olimpiadininkai, kurie už laimėtus aukso, sidabro ar bronzos medalius olimpiadose gaudavo kelis šimtus papildomų stojimo taškų.”

Pats Dainius prisipažįsta bemaž nuo 9-os klasės, kai ir prasideda rimti konkursai, dalyvaudavęs kone visose tiksliųjų ir gamtos mokslų olimpiadose: chemijos, fizikos, matematikos, informatikos protų varžytuvėse. Tiesa, nors jam, anuomet dar moksleiviui, niekada nepavyko laimėti aukso medalio, jis nenusiminė: „Priešingai, „nesėkmė” mane dar labiau skatindavo pasimokyti, pasigilinti, išanalizuoti klaidas.“

Ypač didelį įspūdį alytiškiui anuomet padarė olimpiadininkams skirta chemijos stovykla, kurią organizavo Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto mokslininkai. Daugeliui gimnazistų tai buvo „oho”. „Tada pirmą kartą pamatėme laboratorijas, kuriose dirba tikri mokslininkai, o kai kurios paskaitos atrodė labai sunkios, – pamena šiandien CERN dirbantis mokslininkas. – Bet kartu supratome, kad jei ir mes labiau pasistengsime, irgi pasieksime šitą lygį.“

Dr. D. Šimelevičius įsitikinęs, kad dalyvauti olimpiadose verta visada, nesvarbu, laimi ar nelaimi pirmąją vietą respublikinėje olimpiadoje, gauni ar negauni galimybę išvykti atstovauti savo šaliai tarptautinėje olimpiadoje. „Mat jei esi geriausias savo klasėje ir nematai kitų geresnių už save, tai neturi jokių orientyrų. O kai išvažiuoji į nacionalinę olimpiadą, pamatai, kiek daug yra gabių mokinių, ir tai skatina kitąmet siekti kur kas didesnių tikslų, – sako mokslininkas. – Kartu olimpiadininkai, ypač užėmusieji kokią nors prizinę vietą, turi ne tik didesnes pasirinkimo galimybes stodami į Lietuvos ar užsienio universitetus, bet ir po bakalauro studijų ieškodami darbo, nes darbdavys, gavęs du vienodus gyvenimo aprašymus ir matydamas, kad vienas pretendentas dalyvavo olimpiadose, o kitas – ne, veikiausiai pasirinks pirmąjį.“ Mat norint dalyvauti mokslo varžytuvėse reikia daug atkaklaus darbo ir užsispyrimo. O darbdaviams tai imponuoja.

Čia pat ponas Dainius dar ir liaudies išmintį įterpia: „Ką išmoksi, to ant pečių nenešiosi. Tad žinojimas tikrai nekenkia, trukdo nežinojimas. Aišku, jei vaikas nerodo jokio entuziazmo ar labai labai pervargsta, tuomet jo versti nereikia.“ Bet pats mokslininkas prisimena, kad jam laiko užteko viskam: ir pamokoms paruošti, ir papildomai pasiskaitinėti, ir olimpiadinių uždavinių paspręsti, ir grožinėms knygoms skaityti ir dar su draugais pasivažinėti motoroleriu.

Iš tikro, kai turi daugiau užsiėmimų, pašnekovo žodžiais, tai daugiau ir nuveiki, o kai vaikas neturi kitos veiklos ir tikslų, tai smakso namie prie žaidimų konsolės ar įlindęs į telefoną.

O ką visai klasei duoda olimpiadininkas? Ar vieno mokinio pasiekimai yra stimulas kitiems lygiuotis į jį, ar priešingai – verčia susigūžti, pajusti savo menkumą ar kai kuriais atvejais iš pavydo net paskatina prasčiau besimokančius tyčiotis iš mokslingesnių bendraklasių?

Šįkart pakalbinome pedagogus ir vadovus iš mažiau žinomų mokyklų, kurios dirba ne su rinktiniais, o su visais savo teritorijoje gyvenančiais vaikais, bet randa talentų ir veda juos į olimpinę mokslo sėkmę.

REGIONŲ MOKSLEIVIUS PAKYLĖJA BENDRAKLASIO SĖKMĖ OLIMPIADOJE

Iš tikro olimpiadininko buvimas ir kitiems mokiniams augina sparnus. Tuo įsitikinusi „auksinio mokslo jaunimo” mokytoja iš Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos Rita Morkaitienė. Daugybę jaunųjų talentų fizikos, astronomijos ir astrofizikos nacionalinėms bei tarptautinėms olimpiadoms parengusi pedagogė sako: „Po to, kai Emilis Kaziukėnas, Justas Deveikis, Artūras Žukovskij ėmė laimėti medalius tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse olimpiadose, ir kiti mūsų vaikai suprato, kad net ir gyvenant Jonavoje įmanoma pasiekti labai daug. Tik reikia dirbti. Daug dirbti.”

Žinoma, pasak pedagogės, buvę ir tokių mokinių, kurie netikėjo savimi ir juos drąsinančiai R. Morkaitienei sakydavo: „Aš ne Artūras, ne Justas ir ne Emilis…“

Vis dėlto R. Morkaitienė įsitikinusi, kad iš to, kaip vaikas diskutuoja per pamokas (o ji gabiuosius atpažįsta iš diskusiniu būdu vedamų pamokų), galima nuspėti, kuris mokinys gali tapti olimpiadininku.

Mažeikių M. Račkausko gimnazijos vadovė Asta Žukauskienė jonaviškei pedagogei antrina: olimpiadininko buvimas klasėje yra orientyras ir kitiems vaikams, ko siekti, ir kad vaikai iš Lietuvos paribio, Mažeikių, kur nėra tokių modernių laboratorijų kaip didmiesčiuose, gali pasiekti tiek pat ar net daugiau, jei tik to nori ir stengiasi. Tiesa, anot A. Žukauskienės, potencialūs olimpiadininkai nevienodi – vieni intravertai, kiti ekstravertai, tad vieni patys veržiasi visur dalyvauti, o kitiems reikia geroko mokytojo postūmio, paraginimo.

„Kai bendraklasis laimi olimpiadoje, ir kitiems mokiniams atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis, kad, jei gali jis, galiu ir aš, tik reikia pastangų”, – atitaria ir Loreta Šernienė, Alytaus Šv. Benedikto gimnazijos direktorė. Kartu pašnekovė pabrėžia, jog dažnai olimpiadininkai nėra lengvo charakterio vaikai. Jie maksimalistai. Tad labai svarbu, kad jie turėtų mokytojus, kurie juos atranda, uždega kibirkštį ir nuolat pakursto ugnelę, o ji maksimalistams gali prigesti po pirmos sąlyginės nesėkmės.

Gintaras Petrulis, Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos direktorius, taip pat neabejoja, kad stebint draugo sėkmę ir ki­tiems bendramoksliams kyla motyvacija. Tad dėl šios priežasties šioje Kėdainių gimnazijoje stengiamasi, kad olimpiadininkai mokytųsi ne vienoje klasėje, o visose paralelinėse. Taip mokslo troškimu užsidega dar daugiau akių.

„Bet esama ir tokių vaikų, kurie ateina iš mokyklų, kur gerai mokytis nebuvo madinga ir tai nebuvo siekinys. Štai vieną berniuką mokytojams teko ilgokai drąsinti, kol jis panūdo dalyvauti. Mat ankstesnėje mokykloje iš jo buvo šaipomasi: girdi, jis moksliukas, nesportiškas, ne toks sąmojingas kaip kiti ir pan., nes klasėje vyravo nesimokymo kultūra“, – prisimena G. Petrulis. Direktorius dar akcentuoja, kad šis vaikinukas ir olimpiadose puikiai pasirodė, ir valstybinius brandos egzaminus išlaikė keturiais šimtukais.

Kita vertus, kaip pažymi Vilkaviškio „Aušros” gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Rasa Šlivinskienė, olimpiadininko sėkmė olimpiadoje yra motyvacija jam pačiam ir kitiems gerai besimokantiems jaunuoliams, tik, deja, vidutiniokus ar prasčiau besimokančius tai vargu ar skatina daugiau dirbti ir siekti.

Vis dėlto šioje Suvalkijos gimnazijoje ne tiek ir mažai moksleivių, kuriuos motyvuoja bendraamžių olimpinės pergalės: kiekvienoje šios Vilkaviškio gimnazijos laidoje mokosi po 150-180 gimnazistų, o mokyklinėse olimpiadose, kurios yra ir atrankiniai turai į rajoninę olimpiadą, priklausomai nuo dalyko, dalyvauja po 20-30 aušriečių, kitaip tariant, kas penktas šeštas.

OLIMPIADININKŲ MOKYTOJŲ SAVIVERTĖ KYLA JŲ MOKINIAMS TAPUS ELITINIŲ UNIVERSITETŲ STUDENTAIS

O štai Klaipėdos Vydūno gimnazijoje, anot jos direktoriaus pavaduotojos Stefanijos Šakinienės, dargi yra patvirtinta klasių lenktyniavimo tvarka – geriau­siai besimokanti ir mokyklai medalius laiminti klasė yra paskatinama pinigine administracijos premija, iš kurios gim­nazistai organizuojasi įvairias keliones į užsienio šalis. Tad vydūniečiai, norėda­mi pamatytį ir patirti daugiau, stengia­si ne tik patys lyderiauti moksle, bet ir bendraklasius paraginti siekti daugiau.

O kas mokytojus motyvuoja ieškoti mokslo švyturiukų, juk iš tiesų retas olimpiadininku rengėjas yra bent kartą per pastaruosius 28-erius nepriklausomos Lietuvos metus lydėjęs savo mokinį į tarptautinę olimpiadą. Geriausiu atve­ju – tik į nacionalinę.

Dr. D. Šimelevičius iki šiol prisimena savo chemijos mokytoją Genę Mikėnienę, kuri pirmiausia įtraukė jį į magišką cheminių reakcijų, formulių ir lygčių sprendimo grožio pasaulį. O atradęs šio mokslo olimpiadą, tiksliesiems ir gamtos mokslams gabus bei veržlus vaikinas, ėmėsi šturmuoti ir kitų mokslo sričių aukštumas. Mokslininkas sako, kad valstybės požiūris, deja, nėra įkvepiantis. Ši sfera, anot Dainiaus, plėtojama labiau atskirų mokytojų entuziastų dėka. Šaunu, kad tokių mokytojų ne taip ir mažai. Tačiau už jų pastangas atlyginama neadekvačiai. Tokių mokytojų akys užsidega matant degančias savo mokinių akis ir jų sėkmę – kuo vienas mokinys geriau pasirodo olimpiadoje, tuo mokytojai talentų magnetai patys labiau sukibirkščiuoja troškimu ieškoti naujų talentų ir juos atskleisti.

„Didžiausias atlygis man – tai moralinis džiaugsmas savo mokinių pergalėmis, o ne finansinis atlygis, nes apmokėjimo už tai, kiek laiko skiri olimpiadininkams, nėra beveik jokio“, – prisipažįsta R. Morkaitienė.

„Olimpiadininku mokytojai patys yra asmenybės. Tai pasiaukojantys pedagogai. – kalba klaipėdietė S. Šakinienė. – Neretai netgi būna pasiektas toks taškas, kai mokiniai pranoksta savo mokytoją. Bet tik tie pedagogai, kurie patys yra asmenybės, geba tai pripažinti. Ir tokiu atveju daug dirbti jau turi ne tik pats olimpiadininkas, bet ir jį skatinantis mokytojas.“

Pedagogė apgailestauja, kad naujoji etatinio apmokėjimo tvarka, deja, dar mažiau skatins mokytojus finansiškai. „Regionų ir kaimo mokyklų mokytojams rasis daugiau finansinio paskatinimo ieškoti ir dirbti su gabiaisiais, o štai didmiesčiuose ir didelėse mokyklose, deja, mokytojai už darbą su olimpiadininkais finansiškai bus dar mažiau skatinami, nes tiesiog sumažėjo lėšų“, – sako S. Šakinienė.

Petrulis pabrėžia, kad daugybę olimpiadininkų mokytojų motyvuoja ne tik jų mokinių nacionaliniuose ir pasaulio mokslo turnyruose laimėtos prizinės vietos ar padėkos raštai, bet ir jų įstojimas į elitinius pasaulio universitetus. Tokia mokinio sėkmė pakelia ir mokytojo savivertę – juk jis yra tas pedagogas, kuris atvėrė savo mokytiems vaikams prestižiškiausių pasaulio aukštųjų mokyklų duris.

Morkaitienė sako pastebinti, kad olimpiadininkai, tarptautinėms olimpiadoms ruošdamiesi geriausių VU mokslininkų ir dėstytojų organizuojamose specialiose stovyklose, jau spėja šiek tiek pažinti mūsų šalies aukštąjį mokslą ir tada jiems dar labiau knieti sužinoti, o koks gi yra mokslas tokiuose universitetuose kaip Kembridžo. „Žinoma, kai kurie lieka Lietuvoje ir renkasi Vilniaus universitetą arba Kauno technologijos uni­versitetą, bet vis dėlto daugybė olimpiadininkų stoja ir įstoja į elitinius universitetus“, – reziumuoja mokytoja.